2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

meteoritai moka siūti

eiti be batų žiemą. gauti su žuvimi per veidą. išduoti draugą. niekas nebaisu, kai labai labai kažko nori. kai labai kažko nori, tada nieko negaila noro išsipildymo labui. galvą nuo pečių atiduotum, jeigu tik nebūtų ją taip sunku pakelti.
svajonė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet širdį slegia lyg meteoritas. kaip norėtųsi, kad meteoritas taptų žvaigžde - praskaidrintų padangę ir mojuotų iš aukštai. kaip norėtųsi, kad užsidegusi žvaigždė būtų tos ilgai ieškotos laimės rodiklis. bet... meteoritas niekaip neužsidega ir mums belieka toliau bandyti nuimti galvą nuo pečių. gaila, bet nesėkmingai...
kai gerokai išmankštini kaklo raumenis, kartais atrodo, kad jau baigėsi vargai, kad radai savo laimės auksinį raktelį, kad jau uždegei širdį slegiantį meteoritą ir kad jau turėtum būti laimingas, tačiau toks nesijauti. o ir lipni juosta šypsenos veide nesulaiko.
meteoritai nuo širdies kartais krenta. tik truputį kitaip negu tie, kurie krinta iš dangaus. jie neišmuša duobių, atvirkščiai, nepalieka širdyje skylių, visas užlopo laimės siūlais. tada pavasaris širdyje atsiveda ir pavasarį veide - šypseną. o šypsena su savimi atsiveda draugę laimę, kurie šviečia kaip žvaigždė. tik ne padangėje, o mūsų pačių širdyje.
laimė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet jauti. jauti laimės siūlus, kurie apraizgė visą širdį. o šypsena, kuri laikosi be lipnios juostos pagalvos, tau ir kitiems primena, kad

"Kai nustoji kažko norėti, tada tu tai gauni"
Andy Warhol 






jaukių švenčių visiems bloginėtojams!
susitiksim kitais metais (tik atrodo, kad labai negreit)

3 komentarai: