apie vyriškąją giminę

esu mylima. tūkstančiai mylimojo bučinių glosto mano veidą, rankas, kojas, visą kūną savo karštais bučiniais tirpdo.
mūsų meilė abipusė. abu tirpstam vienas nuo kito it cukraus vata arba šokoladiniai ledai. susitikę, nė žodžio nespėję ištarti, dalijamės lūpų prisilietimais. tai pati geriausia kalba įsimylėjėliams, nusprendėm.
mano mylimasis - kitoks nei visi. jis dažnai užsuka visai netikėtai, net neperspėjęs krūvą bučinių dovanoja arba gąsdina mane, pasislėpęs į langus tuksena. kiti galėtų imti pavyzdį iš mano mieliausiojo...
turi jis vieną bėdą. neretai jis ir kitas merginas bučiniais apdalina, tačiau jos, sužinojusios, kad "šitas kadras jau užimtas" nuo jo slepiasi įvairiaspalviais skydais.
kartais pagalvoju apie mūsų ateitį... jeigu jis pamirš apie bučinius skirtus kitoms, galbūt, po dešimties metų, aš pasipuošiu tirpstančia suknele, šokoladinių ledų bateliais ir ištirpsiu visu saldumu, kad visos, kurios slepiasi nuo jo skydu, pamatytų, kaip aš myliu Tave, lietau!

sūri idėja

du druskuoti takeliai. lėtai. tyliai. nuleidus galvą žingsniuoju. nenoriu, bet reikia. kad ir kaip sunku būtų juo eiti.
 tais takais ateiname, tais takais ir išeisime iš žaidimo. ilgo. ir sunkaus. kuriame išlieka tik stipriausieji. tie, kurie nebijo druskuotais keliais vaikštinėti, padų susibadyti, taškų prarasti ir iš žaidimo iškristi.
 aš einu. aš einu druskuotu taku, padus bado, bet reikia. žmonės sako, praėjus druskuotus takus, minkštesni keliai pasitinka. jie kvepia šypsenom ir cukrumi. ir tuo, kuo nori, kad jie kvepėtų. padų jie nebado, tik lūpų kampučius švelniai kutena.
 lėtai. tyliai. artėju. jaučiu šypsenų kvapą. greit baigsis druska ilgai padus liūdinusi. ji liks už nugaros...
 likit sveiki, negreit čia grįšiu!