meteoritai moka siūti

eiti be batų žiemą. gauti su žuvimi per veidą. išduoti draugą. niekas nebaisu, kai labai labai kažko nori. kai labai kažko nori, tada nieko negaila noro išsipildymo labui. galvą nuo pečių atiduotum, jeigu tik nebūtų ją taip sunku pakelti.
svajonė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet širdį slegia lyg meteoritas. kaip norėtųsi, kad meteoritas taptų žvaigžde - praskaidrintų padangę ir mojuotų iš aukštai. kaip norėtųsi, kad užsidegusi žvaigždė būtų tos ilgai ieškotos laimės rodiklis. bet... meteoritas niekaip neužsidega ir mums belieka toliau bandyti nuimti galvą nuo pečių. gaila, bet nesėkmingai...
kai gerokai išmankštini kaklo raumenis, kartais atrodo, kad jau baigėsi vargai, kad radai savo laimės auksinį raktelį, kad jau uždegei širdį slegiantį meteoritą ir kad jau turėtum būti laimingas, tačiau toks nesijauti. o ir lipni juosta šypsenos veide nesulaiko.
meteoritai nuo širdies kartais krenta. tik truputį kitaip negu tie, kurie krinta iš dangaus. jie neišmuša duobių, atvirkščiai, nepalieka širdyje skylių, visas užlopo laimės siūlais. tada pavasaris širdyje atsiveda ir pavasarį veide - šypseną. o šypsena su savimi atsiveda draugę laimę, kurie šviečia kaip žvaigždė. tik ne padangėje, o mūsų pačių širdyje.
laimė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet jauti. jauti laimės siūlus, kurie apraizgė visą širdį. o šypsena, kuri laikosi be lipnios juostos pagalvos, tau ir kitiems primena, kad

"Kai nustoji kažko norėti, tada tu tai gauni"

Andy Warhol 

jaukių švenčių visiems bloginėtojams!

susitiksim kitais metais (tik atrodo, kad labai negreit)

saugoti nuo pirštų

kaip trumpai medienos trupinėlis liepsnoja, brūkštelėtas per sierą, kol ima svilinti pirštus. tik pakaitinti pirštai ilgai atsimeną pasimatymą su ugnimi.
patinka pirštams žaisti su degtukais, nors kaskart žaidimas baigiasi pralaimėjimu.
legalus narkotikas tas žaidimas su degtukais. kai pradedi, sunku sustoti, nors pasekmės visad baksnoja tau į nugarą. arba į pirštus.
su žiebtuvėliu santykiai klostosi visai kitaip. pasimatymas su ugnimi tęsiasi ilgai, pirštų niekas nebado, tik reikia trupučio pastangų šviesai ir šilumai sulaikyti, pasimatymo neužbaigti.
sudėtinga pirštams spręsti. pramoga medienos trupinėlius per sierą braukyti, o žiebtuvėlio naudą gauti sunku. tada pirštai renkasi...
legalų narkotiką pasirinkę pastebi, kaip greitai nuo degtuko nusibrauko siera.
kai gyvenimas tau duos degtukus, pasiimk žiebtuvėlį.

mielo triukšmo ir šypsenų šventė

šypsosi ir mojuoja. ne, ne dėl to, kad atsisveikintų. tik šiaip sau. išdykauja. tylų triukšmą kelia, malonų ausiai ir akiai. džiaugiasi akys ir ausys tiek šypsenų matydamos. džiaugiasi ir tos, kurios išdykauja, matyt todėl ir šypsosi taip stipriai ir plačiai.
tikros naktibaldos. ne tik pačios nemiega, bet ir man miegoti neleidžia, miegus šalin veja, kartu pabūti prašo. o aš? aš paprasta pilietė, negalinti atsispirti šypsenoms ir tyliam triukšmui, pasilieku. dar kelioms minutėms, virstančioms valandomis... bet aš nesiskundžiu. daugiausiai rūpesčių tai kelia miegui, kuris jau seniai beldžiasi į duris, o aš jo niekaip neįsileidžiu. po "kelių minučių" jo beldimas laimi. įsileidžiu vidun, nenoriu pykdyti, bijau, kad pabėgti gali, nebesugrįžti, o jo draugija kartais būna miela. dėl jo net iškeičiu mielo triukšmo ir šypsenų šventę į pasigulėjimą (prašau suprasti teisingai).
šypsausi ir aš. truputį idiotiškai atrodau ir jaučiuosi, bet nuo to tik dar smagiau. šypsotis. žvaigždėms.

apie vyriškąją giminę

esu mylima. tūkstančiai mylimojo bučinių glosto mano veidą, rankas, kojas, visą kūną savo karštais bučiniais tirpdo.
mūsų meilė abipusė. abu tirpstam vienas nuo kito it cukraus vata arba šokoladiniai ledai. susitikę, nė žodžio nespėję ištarti, dalijamės lūpų prisilietimais. tai pati geriausia kalba įsimylėjėliams, nusprendėm.
mano mylimasis - kitoks nei visi. jis dažnai užsuka visai netikėtai, net neperspėjęs krūvą bučinių dovanoja arba gąsdina mane, pasislėpęs į langus tuksena. kiti galėtų imti pavyzdį iš mano mieliausiojo...
turi jis vieną bėdą. neretai jis ir kitas merginas bučiniais apdalina, tačiau jos, sužinojusios, kad "šitas kadras jau užimtas" nuo jo slepiasi įvairiaspalviais skydais.
kartais pagalvoju apie mūsų ateitį... jeigu jis pamirš apie bučinius skirtus kitoms, galbūt, po dešimties metų, aš pasipuošiu tirpstančia suknele, šokoladinių ledų bateliais ir ištirpsiu visu saldumu, kad visos, kurios slepiasi nuo jo skydu, pamatytų, kaip aš myliu Tave, lietau!

sūri idėja

du druskuoti takeliai. lėtai. tyliai. nuleidus galvą žingsniuoju. nenoriu, bet reikia. kad ir kaip sunku būtų juo eiti.
 tais takais ateiname, tais takais ir išeisime iš žaidimo. ilgo. ir sunkaus. kuriame išlieka tik stipriausieji. tie, kurie nebijo druskuotais keliais vaikštinėti, padų susibadyti, taškų prarasti ir iš žaidimo iškristi.
 aš einu. aš einu druskuotu taku, padus bado, bet reikia. žmonės sako, praėjus druskuotus takus, minkštesni keliai pasitinka. jie kvepia šypsenom ir cukrumi. ir tuo, kuo nori, kad jie kvepėtų. padų jie nebado, tik lūpų kampučius švelniai kutena.
 lėtai. tyliai. artėju. jaučiu šypsenų kvapą. greit baigsis druska ilgai padus liūdinusi. ji liks už nugaros...
 likit sveiki, negreit čia grįšiu!

lango peripetijos

trep trep. dvi svajonės šoka ant lango. joms smagu. šypsosi iki ausų dvi svajonės, nes joms gerai, juk jos svajonės. tikrų tikriausios svajonės gyvenančios šiame nepaprastai svajingame pasaulyje.
nedidukės svajonės buvo, dar jaunos, susipynusios kasas abi, raudonus kaspinus įsirišusios. gražios, bet paprastos ir draugiškos, nesipyko, gyveno sau abi vienos mergaitės širdyje ir vargo nei viena nei kita nematė.
o ant virtuvinio stalo, tamsoje sėdi mergaitė. plaukuose gėlėta skara įrišta... liūdi ji. spaudžia rankoj porceliano gabalėlį vadinamą puodeliu.
svajonės mergaitės nemato. jos vis šoka, džiaugiasi, trepsi, kelius į lango paviršių nedraugišką brozdina, bet svajingi įdrėskimai jų džiaugsmo netemdo. dvi draugės galėtų šokti kad ir visą naktį, kad ir visą savaitę, kad ir...
bet mergaitei liūdna. ji nešoka, nesidžiaugia, ir nebrozdina kelių į lango paviršių. ji tik sėdi ant virtuvinio stalo.
nes svajonės vienoje lango pusėje, o mergaitė - kitoje...

pavasariauti be batų

pavasaris pavogė Tavo nosį. atėjo ir pavogė. be jausmų, be žodžių, be batų. porą žiedų eidamas pametė, nuo saulės dulkes nuvalė. ir dingo. su visa nosim ir kitom peripetijom. ta proga šalto vėjo gūsių paslėpė, kieme nesūrių balų priverkė. iš džiaugsmo, matyt, juk dar viena maža nosytė jo sąskaitoj, pavasarinių ligų banke saugoma.
bet Jūs nebijokit. nėra viskas taip jau blogai. pažadėjo jis dar sugrįžt, saulės vaškuoti, blizginti ir dulkes nuo jos valyti. savo ašarų gerti, kai dainuojant vėjus gerklė džius. keletą nosių gražinti, jeigu gera nuotaika bus.
pavasaris grįžo šiandien. gerklę sudrėkino, saulę nublizgino, akinius nuo saulės užkabinti norėjo, bet nėra ant ko. raukėsi raukėsi, bet nosį gražino. sėkmės palinkėjo, saugot nosį liepė.
ei, pavasari, nesiraukyk! mes jau šiltų orų norim. ir nosių gaut. kad būtų ant ko akinius dėti.

pagrok man ką nors šviesaus

balkšvas Tavo veidas vėl palieka šviesų pėdsaką ant mano žydros paklodės. nušvintu kartu. tik tamsoj nematau, ar parausta Tavo skruostai, kai Tu šypsaisi.
šypsausi ir aš.
man patinka, kai Tu užsuki pas mane, atnešdamas puodelį geros nuotaikos pagardintos nostalgija.
Tavo rankos ant pirštų galiukų nešildo. bet verčia šypsotis. vėl.
tyli Tavo veido muzika, todėl reikia klausyti tyliai, kad išgirstum. kad suprastum. pajaustum. pamatytum.
Tavo lūpų kampučiais bėgioja gelsvos boružės. kai kurios tik apsimeta jomis, jos nori pritapti prie originalo.
pakvipo nostalgija. miegas jau užuodė. užtraukė užuolaidas. miegoti liepė...
sugrįžk rytoj, prašau, mėnuli.

tiksintys mechanizmai ir kitos kvailystės

man žmonės panašūs į laikrodžius. žmonių kaip ir laikrodžių būna visokių: didelių ir mažų, puošnių ir paprastučių, punktualių ir mėgstančių priversti kitus organizmus susiraukti.
ir žmones ir laikrodžiai širdeles turi. širdis - tai toks mechanizmas, kuris tuksi ir taip priverčia gyventi ir žmones ir laikrodžius. kai laikrodžiai ir žmonės įsimyli, širdelės pradeda plakti greičiau - tada jie turi daug energijos ir ją naudoja šypsodamiesi, šokinėdami, dainuodami ir kitaip kvailiodami. o laikrodžiai? laikrodžiai tampa tikrais nenaudėliais, ir ima meluoti laiką! tada žmonės juos neša į ligoninę, kur dėdė su akiniais visas meiles išvalo ir laikrodžiai, praradę atmintį, vėl tiksi pastoviu ritmu...
pastovus darbas - štai kas vargina abu prietaisus. tada jų širdelės ima plakti vis lėčiau ir lėčiau... laikrodžiai vėl keliauja į ligoninę, kur dėdė su tais pačiais akinukais gelbsti jų gyvybę. po atliktos širdies persodinimo operacijos, laikrodžiai toliau džiaugiasi gyvenimu, kol neįsimyli ar nepavargsta. o žmonės? žmonės keliauja į amžiną pramogų, sveikatos ir kitokių paslaugų parką iš kurio dar nei vienas nepanoro grįžti namo. esą - ten geriau....
tik vieną skirtumą žmonės ir laikrodukai turi. mat laikrodžiai nemėgsta kakavos. 

mintys po gimdymo

po ilgų dvejonių, sprendimų, mąstymo, apmąstymų ir kito šlamšto pagaliau pagimdžiau blog'ą.
tikiuosi, kad iš jo išaugs doras, žavus ir draugiškas vaikas.
bet jau šitą spręsiu ne aš.
spręs ne bet kas kitas, o toks itin svarbus asmuo
Tu!

*labai plačiai šypsosi*