bankininkystės džiaugsmai

meilė nepastovi kaip dolerio kursas.

penkiolika sekundžių ji tau kutena pilvą ir visas dvidešimt lanksto tavo kojų sąnarius.

sulenktais sąnariais sėdžiu invalido vežimėlyje su kitais idiotais ir vistiek bandau tinkamą dolerio kursą pagauti.
meilei jos kursas nerūpi.
ji kikena.
geras jos gyvenimas kai visas pasaulis jos ieško. ieško ir po lova, ir po nedideliu akmenėliu, ir žemę kasinėja, bet neranda. kažkas net į mėnulį meilės ieškoti skrido, bet nusprendė, kad jokių meiliškų ženklų ar pėdsakų ten nėra.
paieška tęsiama.
invalidai vienijasi, braukia jūras nuo akių, klijuoja sau širdį ir visa galva pasineria į šias slėpynes, kuriose ieškomas tik vienas nusikaltėlis, prasikaltęs visiems šio invalidiško pasaulio padarams.
kartais invalidai pakyla nuo savo vežimėlių. jie šypsosi, nors to saldaus nusikaltėlio jų rankose nematyti, o ir dolerio kurso netikrino... invalidai skėsčioja rankomis akių jūroje ir nesupranta dantų žibėjimo, gėlių plaukuose ir sparnų nugaroje priežasties.

tinkamas dolerio kursas yra netoli.
jis yra ČIA, girdi? ten, kur kairėje plaka širdiškas bankas.
meilė gyvena mumyse ir ji garsiai šaukia į ausį, bet nesigirdi jos, nes dažniausiai arčiausiai esantys dalykai - nepastebimi.
svarbiausia - mylėti.
o širdies bankas tinkamu dolerio kursu pasirūpins.

lėktuvai, kvantinė fizika ir kiti santykių pabaigos padariniai

šiandien protas pasakė, kad išeina iš namų. išsitraukė iš stalčiaus kojas, iš po lovos išsitraukė šlepetes (siūliau imti batus, bet jis atsisakė) ir nušlepsėjo. po poros minučių sugrįžo pasiimti šaliko ir vėl dingo kitoje durų pusėje. nežinau, kam protui šalikas, ir kaip jis jį nešios, bet jis jį pasiėmė. durų trinktelėjimas reiškė mano ir proto santykių pabaigą.
lūpų kampučiai viršuje. protas visada rasdavo tam paaiškinimą, bet dabar aš... beprotė. kilnoju lūpų kampučius, kaip pardavėja kilnoja svarmenis ant senų svarstyklėlių. tik ji visada kilnoja juos pagal paskirtį: tai saldainiams, tai sausainiams, o jei pardavėja žiauresnė pasitaikė, ir paršelio šonams svarmenio nepatingės pakelti. o aš lūpų kampučius kilnoju šiaip sau, juk vistiek protas kažkur linksminasi su šaliku ir šlepetėmis. o kai nematai, tai ir širdies neskauda.
ne, nenoriu, kad protas grįžtų. tuomet jis vėl gyvenimą gyvens kubais, kvadratais ir kvantine fizika. vėl mintims sparnus aplaužys. vėl sudėlios viską į dėžutes labai tvarkingai ir... protingai. juk dabar aš ištuštinau visas dėžes, o ypač tą, kurią nešioju ant kaklo.
mano mielas prote, dabar aš ilsiuosi. aš atostogauju... beprotiškai. dabar niekas nežino, kodėl lūpų svarmenys aukštai kabo, ir kodėl mintys skraido kaip gandrai arba kaip lėktuvai. dabar man beprotiškai smagu būti beprote.
žinai ką, prote? paatostogauk ir tu.

pažadu

2012 metais aš:

atsikratysiu įpročio vėluoti
įgysiu tokią figūrą, kuri mane tenkintų
atrasiu, su kuo noriu sieti ateitį
daug dažniau rašysiu į blog'ą
išmoksiu daug geriau gaminti
perskaitysiu 25+ knygas
išvirsiu sriubą (pirmą kart gyvenime!)
daugiau laiko skirsiu muzikavimui
dirbsiu vasaros darbą
nusipirksiu juostinį-veidrodinį fotoaparatą
pradėsiu sudarinėti savo dienotvarkes
nuvyksiu į nekomercinio kino teatrą
tapsiu ateitininke
perskaitysiu nors vieną knygą apie psichologiją
išmoksiu pajudinti vieną antakį
išmoksiu gerai šokti valsą
parašysiu nors vieną dainą
bent vieną kart, pasitiksiu kylančią saulę
parašysiu kam nors laišką
išmoksiu groti pianinu nors vieną dainą
būsiu laiminga

ačiū, Simona!

meteoritai moka siūti

eiti be batų žiemą. gauti su žuvimi per veidą. išduoti draugą. niekas nebaisu, kai labai labai kažko nori. kai labai kažko nori, tada nieko negaila noro išsipildymo labui. galvą nuo pečių atiduotum, jeigu tik nebūtų ją taip sunku pakelti.
svajonė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet širdį slegia lyg meteoritas. kaip norėtųsi, kad meteoritas taptų žvaigžde - praskaidrintų padangę ir mojuotų iš aukštai. kaip norėtųsi, kad užsidegusi žvaigždė būtų tos ilgai ieškotos laimės rodiklis. bet... meteoritas niekaip neužsidega ir mums belieka toliau bandyti nuimti galvą nuo pečių. gaila, bet nesėkmingai...
kai gerokai išmankštini kaklo raumenis, kartais atrodo, kad jau baigėsi vargai, kad radai savo laimės auksinį raktelį, kad jau uždegei širdį slegiantį meteoritą ir kad jau turėtum būti laimingas, tačiau toks nesijauti. o ir lipni juosta šypsenos veide nesulaiko.
meteoritai nuo širdies kartais krenta. tik truputį kitaip negu tie, kurie krinta iš dangaus. jie neišmuša duobių, atvirkščiai, nepalieka širdyje skylių, visas užlopo laimės siūlais. tada pavasaris širdyje atsiveda ir pavasarį veide - šypseną. o šypsena su savimi atsiveda draugę laimę, kurie šviečia kaip žvaigždė. tik ne padangėje, o mūsų pačių širdyje.
laimė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet jauti. jauti laimės siūlus, kurie apraizgė visą širdį. o šypsena, kuri laikosi be lipnios juostos pagalvos, tau ir kitiems primena, kad

"Kai nustoji kažko norėti, tada tu tai gauni"

Andy Warhol 

jaukių švenčių visiems bloginėtojams!

susitiksim kitais metais (tik atrodo, kad labai negreit)

saugoti nuo pirštų

kaip trumpai medienos trupinėlis liepsnoja, brūkštelėtas per sierą, kol ima svilinti pirštus. tik pakaitinti pirštai ilgai atsimeną pasimatymą su ugnimi.
patinka pirštams žaisti su degtukais, nors kaskart žaidimas baigiasi pralaimėjimu.
legalus narkotikas tas žaidimas su degtukais. kai pradedi, sunku sustoti, nors pasekmės visad baksnoja tau į nugarą. arba į pirštus.
su žiebtuvėliu santykiai klostosi visai kitaip. pasimatymas su ugnimi tęsiasi ilgai, pirštų niekas nebado, tik reikia trupučio pastangų šviesai ir šilumai sulaikyti, pasimatymo neužbaigti.
sudėtinga pirštams spręsti. pramoga medienos trupinėlius per sierą braukyti, o žiebtuvėlio naudą gauti sunku. tada pirštai renkasi...
legalų narkotiką pasirinkę pastebi, kaip greitai nuo degtuko nusibrauko siera.
kai gyvenimas tau duos degtukus, pasiimk žiebtuvėlį.

mielo triukšmo ir šypsenų šventė

šypsosi ir mojuoja. ne, ne dėl to, kad atsisveikintų. tik šiaip sau. išdykauja. tylų triukšmą kelia, malonų ausiai ir akiai. džiaugiasi akys ir ausys tiek šypsenų matydamos. džiaugiasi ir tos, kurios išdykauja, matyt todėl ir šypsosi taip stipriai ir plačiai.
tikros naktibaldos. ne tik pačios nemiega, bet ir man miegoti neleidžia, miegus šalin veja, kartu pabūti prašo. o aš? aš paprasta pilietė, negalinti atsispirti šypsenoms ir tyliam triukšmui, pasilieku. dar kelioms minutėms, virstančioms valandomis... bet aš nesiskundžiu. daugiausiai rūpesčių tai kelia miegui, kuris jau seniai beldžiasi į duris, o aš jo niekaip neįsileidžiu. po "kelių minučių" jo beldimas laimi. įsileidžiu vidun, nenoriu pykdyti, bijau, kad pabėgti gali, nebesugrįžti, o jo draugija kartais būna miela. dėl jo net iškeičiu mielo triukšmo ir šypsenų šventę į pasigulėjimą (prašau suprasti teisingai).
šypsausi ir aš. truputį idiotiškai atrodau ir jaučiuosi, bet nuo to tik dar smagiau. šypsotis. žvaigždėms.

apie vyriškąją giminę

esu mylima. tūkstančiai mylimojo bučinių glosto mano veidą, rankas, kojas, visą kūną savo karštais bučiniais tirpdo.
mūsų meilė abipusė. abu tirpstam vienas nuo kito it cukraus vata arba šokoladiniai ledai. susitikę, nė žodžio nespėję ištarti, dalijamės lūpų prisilietimais. tai pati geriausia kalba įsimylėjėliams, nusprendėm.
mano mylimasis - kitoks nei visi. jis dažnai užsuka visai netikėtai, net neperspėjęs krūvą bučinių dovanoja arba gąsdina mane, pasislėpęs į langus tuksena. kiti galėtų imti pavyzdį iš mano mieliausiojo...
turi jis vieną bėdą. neretai jis ir kitas merginas bučiniais apdalina, tačiau jos, sužinojusios, kad "šitas kadras jau užimtas" nuo jo slepiasi įvairiaspalviais skydais.
kartais pagalvoju apie mūsų ateitį... jeigu jis pamirš apie bučinius skirtus kitoms, galbūt, po dešimties metų, aš pasipuošiu tirpstančia suknele, šokoladinių ledų bateliais ir ištirpsiu visu saldumu, kad visos, kurios slepiasi nuo jo skydu, pamatytų, kaip aš myliu Tave, lietau!