lūpų kampučiai viršuje. protas visada rasdavo tam paaiškinimą, bet dabar aš... beprotė. kilnoju lūpų kampučius, kaip pardavėja kilnoja svarmenis ant senų svarstyklėlių. tik ji visada kilnoja juos pagal paskirtį: tai saldainiams, tai sausainiams, o jei pardavėja žiauresnė pasitaikė, ir paršelio šonams svarmenio nepatingės pakelti. o aš lūpų kampučius kilnoju šiaip sau, juk vistiek protas kažkur linksminasi su šaliku ir šlepetėmis. o kai nematai, tai ir širdies neskauda.
ne, nenoriu, kad protas grįžtų. tuomet jis vėl gyvenimą gyvens kubais, kvadratais ir kvantine fizika. vėl mintims sparnus aplaužys. vėl sudėlios viską į dėžutes labai tvarkingai ir... protingai. juk dabar aš ištuštinau visas dėžes, o ypač tą, kurią nešioju ant kaklo.
mano mielas prote, dabar aš ilsiuosi. aš atostogauju... beprotiškai. dabar niekas nežino, kodėl lūpų svarmenys aukštai kabo, ir kodėl mintys skraido kaip gandrai arba kaip lėktuvai. dabar man beprotiškai smagu būti beprote.
žinai ką, prote? paatostogauk ir tu.
