2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

boružių viršvalandžiai

"jau rugpjūtis!" - moja pirštu kalendorius ir veja mane iš laisvo oro direktorės kabineto. nuo šiol naktiniai romanai su rusvais knygų puslapiais, šokoladiniai pyragai skardose ir raudoni boružių šokiai pievose yra atleidžiami iš darbo. ką bekalbėti apie kakavos kvepalais kvepiančius puodelius ir per tris mėnesius spėjusias pasenti basutes - dangoraižes!
visi ilgai triūsę laisvo oro direktorės sekretoriai iškeliauja. mieli darbuotojai išvežami į didžiulę kartoninę dėžę, kurios pavadinimas kaip vaisiniai ledai tirpsta kiekvieno uniformuoto gimnazisto, kiekvieno plinkančio statybininko ir kiekvienos daugiavaikės mamos burnoje. dėžės pavadinimas, kaip ir pati dėžė, viduje, kažkur ten, po kaire ausimi ir kairiu pečiu, ištisus devynis mėnesius neduoda ramybės.
o dabar, gimnazistai, statybininkai ir mamos traukia plačią lipnią juostą ir izoliuoja kartoninę dėžę nuo viso kito burnoje netirpstančio pasaulio devyniems mėnesiams ir paslepia ją savyje, giliausiame kampelyje, po ląstelėmis, kapiliarais ir eritrocitais. na, gal kokį kraštelį ir palieka neužklijuotą, kad žydras drugelis dešiniu sparnu galėtų šoną pakutenti.
pats laikas pakuoti dėžę ir man, kol kalendorius dar laisvo oro direktorės pareigų neatėmė.
ei, vasara, tu kutensi mano kairį, dešinį ir visus kitus šonus ištisus devynis mėnesius! nes mėlynių ir šokolado į vasaros dėžę prikroviau pakankamai.


keletas daiktų iš dėžės:)



2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

saldi diena


lygiai lygiai lygiai prieš metus, sauja debesų pirmą kartą buvo paimta į delnus.
taip, prieš metus, gegužės 6-ąją, paklausiau kelių piliečių paskatų ir sukūriau savo internetinį dienoraštį labai dangišku pavadinimu.

laaabai gerai atsimenu tą dieną

tai ką gi, sveikinu save.
sveikinu savo rašliavų svetainę.
sveikinu savo skaitytojus, kad yra ištikimi!
tikiuosi Jūsų ištikimybės ir toliau, o aš pasistengsiu vis dažniau orų prognozes parašyti.

nemuškit, kad tyliu, tiesiog nepakartojamai džiaugiuosi pavasariu


2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

bankininkystės džiaugsmai

meilė nepastovi kaip dolerio kursas.
penkiolika sekundžių ji tau kutena pilvą ir visas dvidešimt lanksto tavo kojų sąnarius.
sulenktais sąnariais sėdžiu invalido vežimėlyje su kitais idiotais ir vistiek bandau tinkamą dolerio kursą pagauti.
meilei jos kursas nerūpi.
ji kikena.
geras jos gyvenimas kai visas pasaulis jos ieško. ieško ir po lova, ir po nedideliu akmenėliu, ir žemę kasinėja, bet neranda. kažkas net į mėnulį meilės ieškoti skrido, bet nusprendė, kad jokių meiliškų ženklų ar pėdsakų ten nėra.
paieška tęsiama.
invalidai vienijasi, braukia jūras nuo akių, klijuoja sau širdį ir visa galva pasineria į šias slėpynes, kuriose ieškomas tik vienas nusikaltėlis, prasikaltęs visiems šio invalidiško pasaulio padarams.
kartais invalidai pakyla nuo savo vežimėlių. jie šypsosi, nors to saldaus nusikaltėlio jų rankose nematyti, o ir dolerio kurso netikrino... invalidai skėsčioja rankomis akių jūroje ir nesupranta dantų žibėjimo, gėlių plaukuose ir sparnų nugaroje priežasties.
tinkamas dolerio kursas yra netoli.
jis yra ČIA, girdi? ten, kur kairėje plaka širdiškas bankas.
meilė gyvena mumyse ir ji garsiai šaukia į ausį, bet nesigirdi jos, nes dažniausiai arčiausiai esantys dalykai - nepastebimi.
svarbiausia - mylėti.
o širdies bankas tinkamu dolerio kursu pasirūpins.

2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

lėktuvai, kvantinė fizika ir kiti santykių pabaigos padariniai

šiandien protas pasakė, kad išeina iš namų. išsitraukė iš stalčiaus kojas, iš po lovos išsitraukė šlepetes (siūliau imti batus, bet jis atsisakė) ir nušlepsėjo. po poros minučių sugrįžo pasiimti šaliko ir vėl dingo kitoje durų pusėje. nežinau, kam protui šalikas, ir kaip jis jį nešios, bet jis jį pasiėmė. durų trinktelėjimas reiškė mano ir proto santykių pabaigą.
lūpų kampučiai viršuje. protas visada rasdavo tam paaiškinimą, bet dabar aš... beprotė. kilnoju lūpų kampučius, kaip pardavėja kilnoja svarmenis ant senų svarstyklėlių. tik ji visada kilnoja juos pagal paskirtį: tai saldainiams, tai sausainiams, o jei pardavėja žiauresnė pasitaikė, ir paršelio šonams svarmenio nepatingės pakelti. o aš lūpų kampučius kilnoju šiaip sau, juk vistiek protas kažkur linksminasi su šaliku ir šlepetėmis. o kai nematai, tai ir širdies neskauda.
ne, nenoriu, kad protas grįžtų. tuomet jis vėl gyvenimą gyvens kubais, kvadratais ir kvantine fizika. vėl mintims sparnus aplaužys. vėl sudėlios viską į dėžutes labai tvarkingai ir... protingai. juk dabar aš ištuštinau visas dėžes, o ypač tą, kurią nešioju ant kaklo.
mano mielas prote, dabar aš ilsiuosi. aš atostogauju... beprotiškai. dabar niekas nežino, kodėl lūpų svarmenys aukštai kabo, ir kodėl mintys skraido kaip gandrai arba kaip lėktuvai. dabar man beprotiškai smagu būti beprote.
žinai ką, prote? paatostogauk ir tu.

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

pažadu

2012 metais aš:

atsikratysiu įpročio vėluoti
įgysiu tokią figūrą, kuri mane tenkintų
atrasiu, su kuo noriu sieti ateitį
daug dažniau rašysiu į blog'ą
išmoksiu daug geriau gaminti
perskaitysiu 25+ knygas
išvirsiu sriubą (pirmą kart gyvenime!)
daugiau laiko skirsiu muzikavimui
dirbsiu vasaros darbą
nusipirksiu juostinį-veidrodinį fotoaparatą
pradėsiu sudarinėti savo dienotvarkes
nuvyksiu į nekomercinio kino teatrą
tapsiu ateitininke
perskaitysiu nors vieną knygą apie psichologiją
išmoksiu pajudinti vieną antakį
išmoksiu gerai šokti valsą
parašysiu nors vieną dainą
bent vieną kart, pasitiksiu kylančią saulę
parašysiu kam nors laišką
išmoksiu groti pianinu nors vieną dainą
būsiu laiminga




ačiū, Simona!