2017 m. kovo 28 d., antradienis

A lot of Paris: "Bienvenue!"

“Hello. I’m Aistė. Aha. Well, it’s similar to “ice tea“ – yeah, that’s easier to remember. I’m from Lithuania. No, not from Latvia, from Lithuania. From the North of Europe, yes. Riga is in Latvia, we have Vilnius in Lithuania. Aha, that’s a long road, a long road... No, English isn’t my native language, in Lithuania we speak Lithuanian. I’m the first Lithuanian, which you have met in your life? Well, it’s possible, we are not a big nation. I’m very tall? And very white? Oh, thanks…”
Something like that. Something like that is how all my, very tall and very white person’s, conversations begun last month. In France. In Paris. As an Erasmus exchange student. Surrounded by people from all around the world. In fragrance of croissants, cheese and wine. In a huge adventure. 
Twice as fast heartbeat. At least two hours of sleep before the exam. Fourth exam. Fourth day in a row. At least two serious considerations: “Was it worth that?”
Something like that. Something like that is how I had to live my last two months, before reaching Paris. Well, apparently, student is a kind of important package – if you want to send him somewhere, you had to deal with a lot of important persons. I’d love to present them. First of all, it’s an honorable man – Mister High Average of Grades. You have to have a nice relationship with him at least two semesters before your departure. Secondly, it’s auntie Bureaucracy. Not the most pleasant auntie, I have to admit. But I had to interact mostly with her: “Here is one document. There is another one. And this one you have to sign also! After this one, only one and that’s almost done! Oh, and when you reach Paris, there you have to sign pair of documents as well…” Third person I hope I will never ever see again in my life. Yes, it’s a miss Pre-Exam Session. Because studies in Paris started way earlier than miss Usual Exam Session leaves the University of Vilnius, I had to have a relationship with miss Pre-Exam Session. I think that exactly this lady made my heart beat faster. And not because of extraordinary sympathy, believe me. Some other persons deserve to be at least mentioned – Mr. Plane Ticket, Mrs. Search of Flat in Paris (oh, we’ve spent a lot time of together) and Mr. Properly Packed Luggage were my travel attendants as well.
At least two croissants per day. At least two kisses on the cheeks, when you meet someone you know. At least two “pardon” when you exit from a full train in the morning. 
Something like that. Something like that is how my days here go by. Package, name “RAKAUSKAITE Aiste” (this is how the French write names, weirdos), successfully reached Paris and started the second semester of third year studies of psychology in the University of Nanterre. Beginning isn’t easy, I’m not going to lie. I had to encounter some very important persons here as well. Some deals with auntie Bureaucracy. Some deals with Various Cards – student identity card, transportation ticket and other similar members of this family. Make a friendship with Metro Map – at first, I didn’t understand him at all, but soon I realized that he is such a simple guy. And, of course, lady Adaptation. It’s not enough to eat baguette and put on a beret in order to make very tall and very white person just a little bit more French. You need to change the time – turn one hour back. You need to understand, that no one in your university speaks your native language. You need to get used to standing in lines – everywhere! You need to have a lot of patience for using super slow Internet (well, we have the fastest Internet in Lithuania!). You need to forget the taste of cepelinai (traditional Lithuanian dish). You need to take notes in French in French classes. But day by day I meet more and more pleasant people. Miss French Cuisine (oh, I hope, that our relationship will last forever). Mister French Language (he is such a nice person, but, unfortunately, very complicated, so we don’t have a strong relationship yet). Mister Good Weather. Often these persons are real ones (for example, Maria, Faye, Joy, Fanny, Mali, Liucia, Alessandro, Mateo). That’s why my heart beat gets slower. At last a smile appears to the face, in the corners of the lips appear crumbs of croissants, in the eyes appear the reflections of antique architecture, in the head appear plans of places to visit (and just a little bit of studies).
There is a lot of Paris. There is a lot of Paris everywhere. In the glasses of wine. In the cheeses. In metro stations. In endless excuses, when you accidently touch a passenger’s shoulder. In the sight of Mona Liza. In the lights of The Eiffel Tower. In the tunnel of Arch of Triumph. There is so much Paris everywhere, that I even don’t know if I’ll be able to cover it. 
Somehow. Somehow I’m going to cover Paris in the next four months. Very tall and very white person from very far is almost used to the rhythm of baguettes and berets. That person smiles kind of widely. And says, that it was worth it. And bites a croissant. 

for my lovely lithuanian-non-speaking buddies.
this is the translation of the article, which i have wrote in lithuanian, on february 26th (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-26-paryziaus-yra-daug-bienvenue/156043). 
to be continued! 

because of being such a loser in film photography, i have only three photos out of 36. but... honorably presenting my life in Paris captured on film:

Pont Alexander III and Les Invalides

kitchen dances - my favourite dance style. "Everybody Wants to Rule the World" by Tears for Fears was playing at that time

have you ever heard about double exposure? forget it. i present you n-times exposure!
a lot of Paris in one picture. by accident. you can see Arch of Triumph, lights of The Eiffel Tower, birds in Versailles and other famous places here

2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

boružių viršvalandžiai

"jau rugpjūtis!" - moja pirštu kalendorius ir veja mane iš laisvo oro direktorės kabineto. nuo šiol naktiniai romanai su rusvais knygų puslapiais, šokoladiniai pyragai skardose ir raudoni boružių šokiai pievose yra atleidžiami iš darbo. ką bekalbėti apie kakavos kvepalais kvepiančius puodelius ir per tris mėnesius spėjusias pasenti basutes - dangoraižes!
visi ilgai triūsę laisvo oro direktorės sekretoriai iškeliauja. mieli darbuotojai išvežami į didžiulę kartoninę dėžę, kurios pavadinimas kaip vaisiniai ledai tirpsta kiekvieno uniformuoto gimnazisto, kiekvieno plinkančio statybininko ir kiekvienos daugiavaikės mamos burnoje. dėžės pavadinimas, kaip ir pati dėžė, viduje, kažkur ten, po kaire ausimi ir kairiu pečiu, ištisus devynis mėnesius neduoda ramybės.
o dabar, gimnazistai, statybininkai ir mamos traukia plačią lipnią juostą ir izoliuoja kartoninę dėžę nuo viso kito burnoje netirpstančio pasaulio devyniems mėnesiams ir paslepia ją savyje, giliausiame kampelyje, po ląstelėmis, kapiliarais ir eritrocitais. na, gal kokį kraštelį ir palieka neužklijuotą, kad žydras drugelis dešiniu sparnu galėtų šoną pakutenti.
pats laikas pakuoti dėžę ir man, kol kalendorius dar laisvo oro direktorės pareigų neatėmė.
ei, vasara, tu kutensi mano kairį, dešinį ir visus kitus šonus ištisus devynis mėnesius! nes mėlynių ir šokolado į vasaros dėžę prikroviau pakankamai.


keletas daiktų iš dėžės:)



2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

saldi diena


lygiai lygiai lygiai prieš metus, sauja debesų pirmą kartą buvo paimta į delnus.
taip, prieš metus, gegužės 6-ąją, paklausiau kelių piliečių paskatų ir sukūriau savo internetinį dienoraštį labai dangišku pavadinimu.

laaabai gerai atsimenu tą dieną

tai ką gi, sveikinu save.
sveikinu savo rašliavų svetainę.
sveikinu savo skaitytojus, kad yra ištikimi!
tikiuosi Jūsų ištikimybės ir toliau, o aš pasistengsiu vis dažniau orų prognozes parašyti.

nemuškit, kad tyliu, tiesiog nepakartojamai džiaugiuosi pavasariu


2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

bankininkystės džiaugsmai

meilė nepastovi kaip dolerio kursas.
penkiolika sekundžių ji tau kutena pilvą ir visas dvidešimt lanksto tavo kojų sąnarius.
sulenktais sąnariais sėdžiu invalido vežimėlyje su kitais idiotais ir vistiek bandau tinkamą dolerio kursą pagauti.
meilei jos kursas nerūpi.
ji kikena.
geras jos gyvenimas kai visas pasaulis jos ieško. ieško ir po lova, ir po nedideliu akmenėliu, ir žemę kasinėja, bet neranda. kažkas net į mėnulį meilės ieškoti skrido, bet nusprendė, kad jokių meiliškų ženklų ar pėdsakų ten nėra.
paieška tęsiama.
invalidai vienijasi, braukia jūras nuo akių, klijuoja sau širdį ir visa galva pasineria į šias slėpynes, kuriose ieškomas tik vienas nusikaltėlis, prasikaltęs visiems šio invalidiško pasaulio padarams.
kartais invalidai pakyla nuo savo vežimėlių. jie šypsosi, nors to saldaus nusikaltėlio jų rankose nematyti, o ir dolerio kurso netikrino... invalidai skėsčioja rankomis akių jūroje ir nesupranta dantų žibėjimo, gėlių plaukuose ir sparnų nugaroje priežasties.
tinkamas dolerio kursas yra netoli.
jis yra ČIA, girdi? ten, kur kairėje plaka širdiškas bankas.
meilė gyvena mumyse ir ji garsiai šaukia į ausį, bet nesigirdi jos, nes dažniausiai arčiausiai esantys dalykai - nepastebimi.
svarbiausia - mylėti.
o širdies bankas tinkamu dolerio kursu pasirūpins.

2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

lėktuvai, kvantinė fizika ir kiti santykių pabaigos padariniai

šiandien protas pasakė, kad išeina iš namų. išsitraukė iš stalčiaus kojas, iš po lovos išsitraukė šlepetes (siūliau imti batus, bet jis atsisakė) ir nušlepsėjo. po poros minučių sugrįžo pasiimti šaliko ir vėl dingo kitoje durų pusėje. nežinau, kam protui šalikas, ir kaip jis jį nešios, bet jis jį pasiėmė. durų trinktelėjimas reiškė mano ir proto santykių pabaigą.
lūpų kampučiai viršuje. protas visada rasdavo tam paaiškinimą, bet dabar aš... beprotė. kilnoju lūpų kampučius, kaip pardavėja kilnoja svarmenis ant senų svarstyklėlių. tik ji visada kilnoja juos pagal paskirtį: tai saldainiams, tai sausainiams, o jei pardavėja žiauresnė pasitaikė, ir paršelio šonams svarmenio nepatingės pakelti. o aš lūpų kampučius kilnoju šiaip sau, juk vistiek protas kažkur linksminasi su šaliku ir šlepetėmis. o kai nematai, tai ir širdies neskauda.
ne, nenoriu, kad protas grįžtų. tuomet jis vėl gyvenimą gyvens kubais, kvadratais ir kvantine fizika. vėl mintims sparnus aplaužys. vėl sudėlios viską į dėžutes labai tvarkingai ir... protingai. juk dabar aš ištuštinau visas dėžes, o ypač tą, kurią nešioju ant kaklo.
mano mielas prote, dabar aš ilsiuosi. aš atostogauju... beprotiškai. dabar niekas nežino, kodėl lūpų svarmenys aukštai kabo, ir kodėl mintys skraido kaip gandrai arba kaip lėktuvai. dabar man beprotiškai smagu būti beprote.
žinai ką, prote? paatostogauk ir tu.

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

pažadu

2012 metais aš:

atsikratysiu įpročio vėluoti
įgysiu tokią figūrą, kuri mane tenkintų
atrasiu, su kuo noriu sieti ateitį
daug dažniau rašysiu į blog'ą
išmoksiu daug geriau gaminti
perskaitysiu 25+ knygas
išvirsiu sriubą (pirmą kart gyvenime!)
daugiau laiko skirsiu muzikavimui
dirbsiu vasaros darbą
nusipirksiu juostinį-veidrodinį fotoaparatą
pradėsiu sudarinėti savo dienotvarkes
nuvyksiu į nekomercinio kino teatrą
tapsiu ateitininke
perskaitysiu nors vieną knygą apie psichologiją
išmoksiu pajudinti vieną antakį
išmoksiu gerai šokti valsą
parašysiu nors vieną dainą
bent vieną kart, pasitiksiu kylančią saulę
parašysiu kam nors laišką
išmoksiu groti pianinu nors vieną dainą
būsiu laiminga




ačiū, Simona!

2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

meteoritai moka siūti

eiti be batų žiemą. gauti su žuvimi per veidą. išduoti draugą. niekas nebaisu, kai labai labai kažko nori. kai labai kažko nori, tada nieko negaila noro išsipildymo labui. galvą nuo pečių atiduotum, jeigu tik nebūtų ją taip sunku pakelti.
svajonė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet širdį slegia lyg meteoritas. kaip norėtųsi, kad meteoritas taptų žvaigžde - praskaidrintų padangę ir mojuotų iš aukštai. kaip norėtųsi, kad užsidegusi žvaigždė būtų tos ilgai ieškotos laimės rodiklis. bet... meteoritas niekaip neužsidega ir mums belieka toliau bandyti nuimti galvą nuo pečių. gaila, bet nesėkmingai...
kai gerokai išmankštini kaklo raumenis, kartais atrodo, kad jau baigėsi vargai, kad radai savo laimės auksinį raktelį, kad jau uždegei širdį slegiantį meteoritą ir kad jau turėtum būti laimingas, tačiau toks nesijauti. o ir lipni juosta šypsenos veide nesulaiko.
meteoritai nuo širdies kartais krenta. tik truputį kitaip negu tie, kurie krinta iš dangaus. jie neišmuša duobių, atvirkščiai, nepalieka širdyje skylių, visas užlopo laimės siūlais. tada pavasaris širdyje atsiveda ir pavasarį veide - šypseną. o šypsena su savimi atsiveda draugę laimę, kurie šviečia kaip žvaigždė. tik ne padangėje, o mūsų pačių širdyje.
laimė. nematai. negirdi. negali paliesti, bet jauti. jauti laimės siūlus, kurie apraizgė visą širdį. o šypsena, kuri laikosi be lipnios juostos pagalvos, tau ir kitiems primena, kad

"Kai nustoji kažko norėti, tada tu tai gauni"
Andy Warhol 






jaukių švenčių visiems bloginėtojams!
susitiksim kitais metais (tik atrodo, kad labai negreit)